NĖ ŽODŽIO.

-Klausyk, susitarkime šitaip,- pasiūlė Ežiukas.- Susitarkime, kad šnekėsime tik rimtai, o šiaip sau – nešnekėsime.

-Kaip tai?

-Na, mudu šnekame ir šnekame. Plepame. Verčiau patylėti, o jeigu jau sakai, tai kad – tiesiai į dešimtuką.

Buvo žiema. Ežiukas su Meškiuku šliuožė slidėmis per gilų sniegą, ir Meškiukas dabar suko galvą, kaip čia įsigudrinti pasakyti, kad būtų pasakyta ne šiaip sau, o – į dešimtuką.

„Pasakysiu: „Žiūrėk, kaip gražu!“ – svarstė Meškiukas.- O jis atrėš: „Pats matau.“ Pasakysiu: „Puikumėlis, Ežiuk, kad mudu su tavimi traukiame per mišką!“ Atsakys: „Aha.“ Ne, čia – ne į dešimtuką. Tai ką pasakyti?..“

Meškiukas sukando dantis ir paniuro.

-Žiūrėk, kaip gražu!- pasakė Ežiukas.

Meškiukas tyli.

-Puikumėlis, Meškiuk, kad mudu su tavimi einame per mišką!

Meškiukas neatsako.

-Ko tu tyli?

Meškiukas net nepažvelgė į Ežiuką: jis davė sau žodį neplepėti ir dabar tyli.

O Ežiukas jau viską pamiršo ir tarškėjo nenutildamas.

Jiedu atėjo pas Paršelį.

Paršelis buvo labai svetingas: iškart pakvietė juos prie stalo.

-Labai džiaugiuosi, kad atėjote pas mane į svečius,- pasakė jis.

-Mes taip pat labai džiaugiamės,- atsakė Ežiukas.

Meškiukas tyli.

-Man labai malonu priimti jus savo namuose,- pasakė Paršelis.

-Seniai ketinome apsilankyti,- atsakė Ežiukas,- bet vis neprisirengdavome.

Meškiukas tyli.

-Labai skanu,- pagyrė Ežiukas.

-O jums, Meškiuk?

Meškiukas tyli.

-Ar Meškiukas neprigirdi?- tyliai pasiteiravo Paršelis.

Ežiukas spyrė Meškiukui po stalu letena.

Meškiukas valgo sukandęs dantis.

Paršelį suėmė nesmagumas, kad svečias štai sėdi, valgo ir neprataria nė žodžio, ir jis garsiau, tiesiai Meškiukui į ausį, paklausė:

-Ar jums patinka medus? Jis – liepų! Tiesiai iš bičių!

Meškiukas labai norėjo pasakyti, kad – taip, medus nuostabus, kad jau seniai nėra tokio ragavęs, kad , tiesą sakant, tokio medaus net nebūna, bet nebuvo įsitikinęs, ar tai bus į dešimtuką, todėl neištarė nė žodžio.