DŽIAUGSMAS

Vakaro metą, kai visai nedaug liko iki tamsos, Meškiukas tarė Ežiukui:

-Ar žinai, kodėl mums užvis labiausiai patinka vakaras?

-Man patinka saulė,- atsakė Ežiukas.- Vakaras nepatinka.

-Kaip gi nepatinka? O kas sakė: "Na, Meškiuk, pavakarokime"?

-Aš sakiau. Bet man patinka saulė.

-Tuomet kodėl sakei?

-Man labai patinka sėdėti su tavimi vakarėjant, bet saulė patinka labiau.

-O kodėl niekada nesakei: "Na, Meškiuk, pasėdėkime saulutėje!"?

-Todėl, kad saulutėje mudu su tavimi nenusėdėtume. Saulutėje mudu būtinai ką nors prasimanytume.

-O vakare negalime nieko prasimanyti?

-Vakare gera tiesiog sėdėti. Sėdėti ir numanyti, kad šalia sėdi tu.

-Ką čia manyti, juk ir taip žinai.

-Žinau. Bet kai visai sutemsta, man kartais atrodo, kad tavęs nėra, ir tuomet aš n u m a n a u.

<...>

Jie sėdėjo krėsliukuose Ežiuko priebutyje; mirksėjo žvakė; aukštai danguje žiebėsi vos įžiūrimos žvaigždės. Ežiukas susimąstęs žiūrėjo į Meškiuką, o Meškiukas sielos akimis matė visą savo džiūgaujančią esybę ir droviai šypsojosi.

S.Kozlov